Montessori filosofija
Montessori filosofijoje į vaiką žiūrima, kaip į pilnavertį žmogų, todėl dirbančiam tokiame darželyje pedagogui tenka visai kitoks vaidmuo, nei pedagogui, dirbančiam įprastoje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.
Čia akcentuojama, kad kiekvienas vaikas turi pasirinkti ir veikti su ugdymosi priemone pats, patirdamas kuo mažiau suaugusiojo nurodinėjimų ar kategoriškų įsakymų. Montessori įstaigoje auklėtojai priskiriamas tarpininko ar pagalbininko vaidmuo. Auklėtoja tik tada ateina padėti, kai vaikas pats kviečia. Todėl pagrindinis pedagogo vaidmuo – tobulinti ir atnaujinti ugdymosi aplinką, kuri skatintų individualų vaiko tobulėjimą, savo pastangomis siekti žinių, neprarandant noro mokytis. Dirbdamas ir veikdamas tokioje aplinkoje vaikas pats gali susirasti jį dominančias veiklas mokslo ar žinių srityse, išmoksta planuoti savo veiklą, geba veikti ir dirbti savarankiškai, netrukdydamas aplinkiniams, suvokdamas atsakomybę už savo veiksmus, geba drąsiai išsakyti savo nuomonę, gerbia ir išklauso kito asmens išsakytą nuomonę, formuoja savyje teigiamas žmogiškąsias vertybes ir gyvenimo nuostatas.
M.Montessori ugdymo metodas svarbus tuo, kad apima visapusišką žmogaus vystymąsi tiek fizinėje, tiek ir dvasinėje plotmėje. Metodas grindžiamas natūralios vaiko prigimties stebėjimais ir tyrinėjimais, kurie atskleidžia individualius dėsningumus vaiko raidoje. Montessori ugdymo tikslas – pagalba asmenybei, visapusiško tobulėjimo link, siekiant dvasinio nepriklausomumo, savęs realizavimo. Itin svarbus veiksnys ugdant vaikus tenka specialiai paruoštai ugdomajai aplinkai, kuri skatina tolimesnį vaiko tobulėjimą, norą pažinti mus supantį pasaulį, įgyjant naujų žinių ir gebant jas pritaikyti ar panaudoti praktiškai, formuojant asmens higienos bei savęs apsitarnavimo įgūdžius bei įpročius, ugdant vaikų tarpusavio santykius, geranorišką bendravimą ir bendradarbiavimą.